vemti

vémti, vẽmia (-sta, -ti Zt), vė́mė KBII162, K, Š, Rtr, DŽ, FrnW, KŽ, Slnt 1. intr. Q415, SD¹196, SD402, R, R122,228, MŽ, MŽ160,304, D.Pošk, Sut, I, N, J, M, L, LL219, Aps, Rsn nevalingai šalinti maistą iš skrandžio pro burną: Girtuoklis vemia CII545. Dūšią tąso vemti R83, MŽ109. Jam pasdarė negerai, vẽmia LzŽ. Vémt teip nevė́mė, ale pasitąsydavo Slm. Vėžys šite: pavalgei – vémt Dglš. Ką burnon, tai vemiañt Dglš. Tada tulžỹs išeido ir vẽmia Dv. Galva sukas, noris vémt Šlčn. Tai kartu, nors vémk NdŽ. Naktį vėl stojo baisiai vémt Brž. Nesusturi, kosėji ir net vémt traukia Btrm. Tąso vémt Lp. Varo vémti NdŽ. Susirgo mergaitė, vidurių uždegimas, net vė́mė kraujais Pv. Nėr kuo vẽmia, tai vis žaliom putom Trgn. Kiek tik dedu apatinius [dantis], tiek vemiù Rs. Kai šoko vémt i pradėjo mirt Sdb. Vémdamas gali ažsiryt Klt. Kad par marias važiuosim, vémti gausim Šlu. A teip a teip vémsu, duok, dar valgysu Šts. Ką lašelį išgers a suvalgys, véms baisiausiai Krt. Sergu, vemù su kampu Krš. Apsinuodijo su tabokais, pasiuto vémti Trk. Pastipau vémti nu tos pypkos Sd. O čia vemù, širdį blogina Varn. Negaliu važiuoti [mašina], vemù ant vietos, grobus pagatava [išvemti] Krž. Kap kiaulė vẽmia, tai jau an lietaus Dsm. Čia velnias galėtų vémt, žiūrėdamas į tą skudurų krūvą Skr. Aš vemtáu, kad man duotų varlę prarytie Brb. Ir jam nieko, nevémti (nevemia), nieko LKKXIV202(Zt). Nu tokio [girtuoklio vyro] gali tik vémti Rdn. Bet nevémkit jau, tokią girdėdami kalbą K.Donel. Nu žmonių maitinties ateinančių įgavęs maro skaudulį, dideliai vėmė ir tarės jau mirsiąs M.Valanč. Susirinko samdininkai į karčemą gerti ir sutemo begeriant, ir išaušo bèvemiant JD1297. Daug vyno geria – kaip katės vemia LTR(Brs). Gerkiat, jeib apsigertumbit, vemtumbit BBJer25,27. Prigirdykiat ją (nesa ji priš poną pasistengė), idant ji vemti ir rankas grąžyti turėtų BBJer48,26. | Davė vemiamų žolių LMD(Žg). ^ Par Užgavėnes prisiėsk, bo par gavėnią būs kada vemti Vdk. Negali iškęst negėręs, o pasgėręs nevė́męs JT56. Žilas ožys taukais vemia (grąžtas gręžia) LTR(Pnd). ║ tr., intr. ką nors iš skrandžio išstumti per burną, snukį, atryti: Gandras vẽma lauku varles, o vaikai plėša iš snapo Rsn. Žiūri bernas: gaidys kad vẽmia, kad vẽmia grūdus (ps.) Sur. Luokės mieste katinas vemą̃s grūdus Ub. Ka tas katinas ka pradėjo vémti smetonais! Sd. Buvo ūkinykas, kuris turėjo aitvarą. Tasai vėmė džiovytus grūdus į geldą malant BsPIII327. Kažin kaip mani išgelbėsi, kad mano smakas ugnį vemia ir vandenį užvirina LMD(Žg). Asilas vė́mė auksu, auksiniais, pinigais NdŽ. ×2. (sl.) tr., intr. NdŽ prk. mesti iš vidaus: Už kalno kaminai vėmė pilkus dūmus stulpu į aukštą Žem. Jos ugniakalniai dažnai išsiveržia ir vemia ugnį Šlč. Aukštyn iškeltas žibintas žeria šviesą į visas šalis, vemdamas dūmų kamuolius ir nušviesdamas jūros bangas toli toli Blv. Tas (Etnos kalnas) par šventos mūčelnykės metų sukaktuves kaži kumet dideliai pradėjo virpėti ir vemti ne vien ugnia, bet ir akminiais M.Valanč. 3. tr., intr. prk. nemaloniai, tiesmukai viską pasakoti, rėžti: Vẽma, ką tik žino DūnŽ. Vémti pradėjo tokius nėkus Rdn. Pasiutęs, sužinojo, vẽma viską, i gan Krš. Vẽma tėvuo: vagi, geri, – pašėlęs vaikas Tl. 4. intr. čiulbėti, giedoti (apie volungę): Jei volungė vẽmia, bus lytaus, jei švilpau[ja], pagadą reiškia Erž. Volungės vẽmia, čilba teip – lietaus bus On.

◊ vémti ver̃čia labai nemalonu (apie ką nepatinkamą): Kai pamatau girtą, mane vémt ver̃čia Vrn. Žiūrint vémti verčia DŽ. Tas žmogus vémt ver̃čia Jnšk. Nu tos tavo kalbos vémti ver̃ta Kv. Nedainuok, ba mane vémt ver̃čia beklausant Alk. Nuo tavo ilgo liežuvio vémt ver̃čia Tr. Driskinėji, net vémt ver̃čia pažiūrėjus Tr. Jo darbas vémt verčia Jnš.

\ vemti; apvemti; atvemti; įvemti; išvemti; nuvemti; pavemti; pravemti; privemti; suvemti; užvemti